Grožis primirštoje Lietuvos sostinėje

                  

        

      Kas trečias Abiejų Tautų Respublikos Seimas rinkosi Gardine. Todėl galima teigti, jog tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Kitus kartus posėdžiavo Varšuvoje. 1673 metais išleistas tam įstatymas.
                             

     Kai vaikštai Gardino gatvėse, atrodo, jog esi namie- Lietuvos mieste. Aišku, jeigu nematai Lenino paminklo ir tanko ant pjedestalo. Gatvių pavadinimai mieste išlikę sovietiniai.
                                

Gardinas viduramžiais įkurtas jotvingių žemėse. Laikoma, jog tai padarė atkeliavę iš Volynės žmonės.
                              

      Į Gardiną dabar nuvykti paprasčiau. Nereikia vizos. Bet reikalingas sveikatos draudimas ir specialus leidimas būti Gardino- Augustavo kanalo teritorijoje iki 5 dienų.
                               

       Pastarąjį galima gauti turizmo agentūrose. Nuvykus į Gardiną, negalima išvykti už menamos ribos, kuri sutampa su rytine miesto riba.
                                

     Vykti galima per Raigardo pasienio punktą ir kitą punktą Lenkijoje. Kiti 2 punktai yra prie vandens kelio. Galima lankytis į vakarus nuo Gardino iki Lenkijos sienos.
                               

           Pasienio procedūros lėtos, priklauso nuo automobilių skaičiaus ir pamainos. Man teko matyti kaip keičiasi pamainos mūsų laiko sąskaita.

Piniginis vienetas yra Baltarusijos rublis. Jis lygus maždaug pusei euro. Pasienyje juos lengva pasikeisti, o grįžtant atsikeisti, jei atliko.
                                 

        Gardinas išsidėstęs abipus Nemuno. Turi apie 350.000 gyventojų. Tai didelis miestas. Labiausiai europietiškas miestas Baltarusijoje. Jis yra apie 30 kilometrų nuo Lietuvos sienos, tačiau lietuviškų televizijos kanalų nemato. Baltarusijoje jis yra penktas pagal gyventojų skaičių.
                                

       Važiuojant iš pietinės Lietuvos dalies, pasienio formalumai užima daugiau laiko negu pats važiavimas.
                              

      Gardinas Lietuvai atiteko 1241 metais ir priklausė iki 1795 metų. Tai daugiau negu 500 metų. Gardiną valdė Traidenis, o vėliau Vytautas Didysis. Miestą puolė totoriai ir kryžiuočiai. 1391 metais buvo suteiktos dalinės, o 1496 metais pilnos Magdeburgo miesto teisės.
                                

       1918- 1919 metais Gardinas priklausė Lietuvai. Tuo metu vyko nepriklausomybės karai su komunistais ir lenkais. Lietuvos vadovybė traukėsi iš Vilniaus į Gardiną arba Kauną. Pasirinko pastarąjį. Vilnius su Gardinu užimtas lenkų iki 1939 metų. Gardinas tik per Marytės plauką vos netapo Lietuvos sostine.

                                 

      XIV amžiaus gale Gardine pastatyta pirma medinė katalikiška bažnyčia. Vietoj jos jau Stepono Batoro laikais pastatyta mūrinė bažnyčia. Ji buvo įspūdinga, atlaikė šimtmečių negandas ir karus.
                                

     Tarp jų ir paskutinį karą. 1961 metais ji buvo susprogdinta. Jos mūrai panaudoti gatvių tiesimui. Vietoj jos yra medžių apsuptas skveras. Jo vidury paminklas; katalikiškas ir pravoslaviškas ženklai. Katalikiškas aukštesnis.
                                

      Ant Nemuno kranto stovi Šv. Boriso ir Glebo arba Koložos cerkvė. XII amžiuje pastatyta, paminėta 1138 metais. Koložos pavadinimas kilęs nuo bendravardės vietovės Pskovo srityje.
                                

       Cerkvės kairė pusė originali. Taip statė ir Pskovo meistrai- naudojo tuščiavidures molio detales. Tai suteikia pastatui lengvumo ir akustikos. Ir įdomiai atrodo interjeras.
                              

                  
        Aplink Koložos cerkvę yra didelis parkas. Cerkvė nukentėjo nuo upės,- pusę jos nuplovė Nemunas. XIX amžiuje vietoj tos dalies, atstatyta medinė.
                                

     Medis lengvesnis, gal nepasikartos stichija. Cerkvės viduje gera akustika, nors kairė mūrinė, dešinė medinė.Iš išorės mūrinėje dalyje kai kurios plytos yra su keistais iškilusiais ženklais. Laikoma tai originaliais meistro įspaudais iš viduramžių.
                                

       Šalia Koložos cerkvės yra paminklinis akmuo Dovydui Gardiniškiui. Jis buvo Gedimino karvedys, Gardino seniūnas, 1283- 1326 metais LDK kunigaikštis. Jis čia palaidotas, nes nuo 1241 metų čia buvo LDK žemės.
                               

       Perėjus Gorodničankos upelį ir vėl pakilus į kalną pasiekiama senoji Vytauto pilis. Joje rezidavo Vytautas Didysis, o pastatyta buvo Vytenio laikais. Vėliau pilį perstatė Steponas Batoras.
                               

       Pilis buvo gardinio tipo romaniška- gotiška su 5 bokštais. S. Batoras perstatė pilį renesanso stiliumi, projektavo Skotas iš Parmos. Jis labai mėgo Gardiną. Šiame mieste rezidavo, čia ir mirė.
                                

      Gardino pagrindinė gatvė yra pėsčiųjų zona. Ji panaši į Lietuvos miestų pėsčiųjų gatves. Yra universalinė parduotuvė, knygynas, daug parduotuvių. Yra kavinių atviroje vietoje. Užsisakiau Lydos alaus ir gavau už poros minučių šalto alaus bokalą.
                                

        Gardine beveik visur galima atsiskaityti kortele. Šeštadienį vaikštant po miestą, matėsi daug vestuvių. Švenčių dalyviai labai išsipuošę.
                                 

         Miesto istorinė dalis nemaža. Kursuoja autobusai ir troleibusai, bet geriau savo kojomis apeiti. Autobusai baltarusiškos gamybos. Lengvi automobiliai įvairių firmų. Rusų gamybos tik keli procentai.
                                 

       Senoji pilis Gardine arkiniu tiltu sujungta su naująja pilimi. Ši pastatyta 1751 metais. Tai valdovų rūmai, nes besirenkančiam seimui reikėjo salės posėdžiams.
                                

     Tai rokoko stiliaus Popelmano projektuotas statinys. Pilis labiausiai primena 1793 metų Nebylųjį Seimą. Tada rusų patrankos buvo nukreiptos į posėdžių salę. Buvo atmesta gegužės 3 dienos konstitucija.
                                

     Įvyko antrasis ATR padalijimas. Dabar penkiakampė žvaigždė ant smaigo bei sovietinis herbas frontone gadina vaizdą. 1795 metais karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis pasirašė abdukcijos aktą ir neliko nei karaliaus, nei valstybės.
                                

      Prie arkinio tilto į senąją pilį stovi medinis Vytauto Didžiojo paminklas su užrašu lietuvių kalba. Tai lietuvių bendruomenės nuopelnas. Gardino lietuviai ąžuolo vainiku puošia paminklą Mindaugo karūnavimo dienos proga.
                               

    Netoli pilių stovi moderno stiliaus gaisrinės bokštas, pastatytas 1912 metais. Nes prieš tai 1885 metais buvo didžiulis gaisras, sudegė apie 600 namų. Bokštas ir pastatai ir dabar atlieka gaisrinės funkciją. Fasado viršuje yra didelis pano, kuriame būryje žmonių yra Mona Liza.
                                

          Sovetskaja aikštės kampe stovi puošni vėlyvojo baroko katalikų katedra, pastatyta kaip jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Pagrindinis altorius yra 3 aukštų. Kolonos medinės, tačiau atrodo lyg marmurinės. Ją statė keliasdešimt metų. Pabaigta 1705 metais, Augusto II laikais.
                               

     Šalia katedros stovi Stepono Batoro namas. Renesansinis XVI amžiaus pabaigos namas, tiesa nukentėjęs per didįjį 1885 metų gaisrą. Man namas nepriminė karališkos didybės.
                               

      Tarpukariu Gardine buvo pusė lenkų ir pusė žydų. Didžioji choralinė sinagoga stovi senamiestyje prie Gorodničankos šlaito. Vytautas Didysis pasikvietė žydus į Gardiną. Netoli pilių gyveno žydai. XX amžiaus pradžioje mieste buvo 44 sinagogos.
                                

         Prie katedros prisišliejusi vaistinė- muziejus, buvusi jėzuitų vaistinė. Joje visa patalpa skirta senoviniams vaistinės eksponatams. Beje vaistinė dirba ir parduoda pigiai baltarusiškus vaistus. Kas neįprasta mums, kad antibiotikams ir dar daug kam nereikia receptų. Už vaistinės sekantis pastatas griežto režimo su spygliuota viela virš sienų.
                             

Beeinant Sovietskaja gatve, užtinku paminklinę lentą. Čia parašyta, jog „1912-1914 metais čia dėstė lotynų ir graikų kalbas Jonas Jablonskis Gardino berniukų gimnazijoje“. Tai dar vienas lietuviškas užrašas buvusioje vienoje iš Lietuvos sostinių.
                               

Toliau Sovietskaja gatvėje- pagrindinėje Gardino pėsčiųjų promenadoje- kavinės ir parduotuvės. Groja muzikantai, atsisėdę ant gatvės grindinio. Toliau universalinė parduotuvė. Už kampo kita gatvė. Ten civilinės metrikacijos biuras, šalia Amūras su strėle ant pjedestalo, toliau vestuvininkai fotografuojasi.  Pasiekiu Lenino aikštę su Lenino paminklu.
                                

      Už jo Tyzenhauzo aikštė. Jis XVIII amžiuje buvo Gardino seniūnu. Sugalvojo kaip vystyti miestą. Jis pastatė visą priemiestį „Garadnicą”. Antanas Tyzenhauzas pastatė 85 pastatus. Buvo veikiantis teatras, jame orkestras ir baletas. Už parko stovi nesena liuteronų kirchė.
                                

       Iš Prancūzijos buvo pakviestas Žanas Žiliberas. Jis įkūrė pirmą LDK botanikos sodą, medicinos ir veterinarijos mokyklą, ligoninę. Garadnicoje buvo pastatai amatininkams, meistrams iš Olandijos, Belgijos, kitų Vakarų Europos šalių. Tyzenhauzo teatre dabar veikia teatras.
                                

     Aplink Žilibero parkas.A. Tyzenhauzo teatre dabar veikia lėlių teatras. Už jo stovi nedidelis Ž. Žilibero paminklas. Jis gražus,žmogaus ūgio. Taip ir norisi su garsenybe nusifotografuoti.

Išliko keletas A. Tyzenhauzo pastatų. Gražiausias jų yra „Kreiva oficina“. Jame yra muzikinė mokykla.
                               

     O svarbiausia čia yra lietuvių bendruomenės „Tėvynė” būstinė. Šaunuoliai tautiečiai turi daug veiklos. Čia vyksta šeštadieninė lietuvių mokykla. Čia renkasi tautiniai vaikų šokių kolektyvai.
                                

    Čia svetingai priimami svečiai iš Lietuvos. Lietuviai čia susirenka , keičiasi mintimis ir idėjomis. Čia neblėsta jų lietuviškumas. Maloniai nuteikia trečias lietuviškas užrašas Gardine.
                               

     „Kreiva oficina“ labai gražus gelsvas lenktas pastatas, fotogeniškas. Netoliese yra vise- administratoriaus ir vice- gubernatoriaus rūmai.
                                

     Už aikštės teka Gorodničanka. Jos gilus slėnis vietomis sutvarkytas. Primena šveicariškus vaizdus. Graži panorama.
                                 

     Dalis Žilibero parko yra slėnyje. Daug skulptūrų, varpas, suolas… Akcentai, prie kurių mėgsta fotografuotis Gardino gyventojai. Užlipus iš parko matosi Mariinska moterų gimnazija. Pastatas gausiai apželdintas, visas žalias.
                                

           Kitoje gatvės pusėje yra E. Ožeškienės namas. Ji čia rašė, čia gyveno, pas ją lankėsi daug žmonių. Ezė Ožeškienė rašė lenkiškai, bt pasirašinėjao: Gabriela Litwinka. Name yra memorialinis muziejus, dalis knygų iš jos gausios kolekcijos.
                               

      Žilibero parke yra Medicinos akademijos pastatas iš Tyzenhauzo laikų. Už gatvės yra evangelikų reformatų bažnyčia. Ji nėra sena ir kokia nors ypatinga.
                                
        Netoli E. Ožeškienės namo išlikęs namas, kuris pastatytas vienas iš keliasdešimt užsienio šalių amatininkams. Fasadas jo mūrinis, pats namas medinis. Čia reklama ar apgaulė? A. Tyzenhauzas vėliau bankrutavo, o Ž. Žiliberas išsikėlė į Vilnių, ten įkūrė botanikos sodą. Vilniuje profesoriavo. Vėliau išrinktas Prancūzijos Liono miesto meru.
                                 

      Už 2 kvartalų į šiaurę nuo Žilibero parko, tuometiniame Gardino pakraštyje, yra Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmai. Aukštų žalsvuose rūmuose buvęs karalius gyveno po 1795 metų.
                               

    Kai neliko valstybės. Jis buvo prižiūrimas. Gyveno čia keletą metų, kol mirė Rusijos carienė ir caru tapo Pavelas. Jis pasikvietė ex’karalių į Sankt Peterburgą, kad būtų prižiūrimas. Sekimas jau tada buvo Rusijai būdingas.
                               

        Dešiniau nuo šio kelio yra geležinkelis. Jis vietomis įleistas žemyn. Prie jo yra geležinkelio stotis. Kadaise teko pirkti Gardine moteriškus dviračius ir juos vežti į Lietuvą. Buvo toks biznis.
                               

      Toliau šalia geležinkelio yra 2 vandens bokštai dvyniai: “Kasia ir Basia”.  Toje miesto pusėje yra Brigitiečių vienuolynas ir Švč. Marijos bažnyčia.
                                

         Kompleksas įspūdingas. jame vyko vestuvės, todėl negalėjau pafotografuoti.
                               

             Einant link centro dėmesį atkreipiu į gražią bažnyčią- Viešpaties Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią ir Bernardinų vienuolyną. Komplekso stilistika įvairi: gotika, renesansas, barokas. Čia susituokė E. Ožeškienė 1855 metais. 1990 metais čia įkurta Aukštoji Katalikiška Seminarija.
                          

      Gardine gražus vaizdas atsiveria nuo senosios pilies mūrų į Nemuno pusę. Arba nuo Nemuno pakrantės žiūrint į pilių kompleksą ant skirtingų kalvų, Koložos cerkvę tolumoje.