Iš anksto suplanavęs aplankyti žymiausią šalies pilį Viandene, atvykęs aplankiau daugiau vietovių. Šalis tiesiog nuostabi turistui. Visas transportas nemokamas. Šalis į šiaurę darosi kalvotesnė. Bet labai žalia. Keliukai vietomis labai siauri, bet prasilenkia mikroautobusas su dviračiu. Aplink ūkininkų sodybos. Panašu, kad jie turi po kelis galvijus. Šie turi maisto ir gėrimo. Nebent jiems dar reikia pakasyti tarpuragį. Jei važiuoji traukiniu,- mažiau tos gražios spalvos ir ūkininkų rojaus. Man čia norėtųsi pasivažinėti dviračiu.
Šiaurinis Liuksemburgas,- puiki šalies dalis. Joje nėra skubėjimo, pykčio, agresijos. Maži miesteliai, kalvota. Tai ūkininko sodyba. Tai kaimas. Tai senovinės pilies griuvėsiai. Ryčiau ir piečiau vynuogynai.
Viandeno pilis yra garsiausia Liuksemburgo valstybėje. Istorija siekia Merovingus 1 tūktantmetyje. 1100 metais pastatyta pirma pilis šioje vietoje. Gyveno vietiniai grafai pilyje. Jie konkuravo su Liuksemburgo miestu. Vėliau pilis per paveldėjimą atiteko Orange- Nassau giminei. 1417 metais mirė paskutinis Viandeno palikuonis. Pilies reikšmė sumažėjo. 1820 metais pilis buvo parduota seniūnui, kuris ją išpardavė kaip statybines medžiagas. Vietiniai žmonės ardė pilį,- plytas, langus. Vėliau būklė dar blogėjo. Sutrukdė abu pasauliniai karai. 1977 metais pilis buvo perleista valstybei. Tada imta restauruoti, atstatyti. Darbai baigti 1990 metais. Po to ji tapo populiaria turistų traukos vieta. Dažnai Viandeno pilis Liuksemburgo šalies prospektuose ar plakatuose vaizduojama kaip šalies simbolis.
1871 metais keletą mėnesių Viandeno pilyje gyveno prancūzų rašytojas Viktoras Hugo. Paryžiuje įvykdytas perversmas. Kelis dešimtmečius buvo suirutė ir maisto trūkumas Prancūzijoje. V.Hugo rašė apie Viandeno pilį: “Grėsmingi griuvėsiai ir linksmi miestiečiai”. Prieš tai rašytojas lankėsi Viandene 1862, 1863 ir 1865 metais. V. Hugo gyveno ne pilyje, bet miestelyje žemiau pilies. Vieną kartą degė apie 10 namų miestelyje. Rašytojas užsiėmė gesinimu, nes stogai buvo šiaudiniai. Dabar name, kuriame rašytojas gyveno, atidarytas V. Hugo muziejus.
Kitas miestas yra per valstybės vidurį. Etelbriukas. Miestas turi geria išvystytą geležinkelio tinklą. Šalia geležinkelio yra autobusų stotis . Todėl patogu čia persėsti iš traukinio į autobusą ir atgal. Taip aš čia ir dariau. Autobusų stotyje remontas, grafikas pakrikęs. Todėl po Etelbriuką vaikščiojau pėsčiomis. 10,000 gyventojų turintis miestas ramus. Jame persėdau į autobusą, kuris važiuoja į šiaurę. Mieste suteka trys upės,- tai paįvairina kraštovaizdį. Generolo Patono monumentas ir muziejus čia svarbus. 1940 metais užėmė vokiečiai, juos išvijo. 1944 metais vėl užėmė vokiečiai. JAV generolas išlaisvino Etelbriuką.
Šiauriau esantis Dykirchas yra didesnis ir įvairesnis už buvusį. Jame gamina man skaniausią Liuksemburgo alų. Šio miesto alaus darykla turi miesto pavadinimą. Šio miesto talismanas yra asilas. Jų čia pilna. Yra asilo fontanas, bet dėl remonto nepavyko nufotografuoti. Yra alaus daryklos muziejus. Yra miesto istorijos muziejus.
Šv. Laurenco bažnyčia seniausia šalyje. Pradėta statyti pamatus ant romėniško pagrindo. Istorinis miesto centras pėsčiųjų zona. Kavinės po atviru dangumi.
Nacionalinis karo istorijos muziejus. Turi daug istorinės ir karinės medžiagos, pasakoja apie Ardėnų puolimą . Esu pacifistas, todėl čia neužsukau.