Tokie 3 požymiai ateina į galvą apibūdinti Nepalą. Šalis gana originali. Valstybės teritorija irgi. Tarp aukščiausių pasaulio kalnų ir tropinių džiunglių. Apsupta Indijos ir Kinijos. Išlaikiusi savitumą. Imkime valstybės vėliavą. Tokios formos vėliavos nėra kitos pasaulyje.
Nepalo istorija irgi originali. Daugybė Azijos valstybių buvo okupuotos ir kolonializuotos. Kaimyninę Indiją valdė britai. Į Nepalą jie irgi veržėsi, bet nepajėgė užimti. Nepalas dalinai priklausė Britanijai, bet anksčiau nei kitos aplinkinės šalys atgavo nepriklausomybę. Nepaliečiai, užgrūdinti gyvenimo sąlygų, atsilaikė. Kitoje pusėje yra Kinija. Nuo jos skiria aukščiausios pasaulio viršūnės. Buvo priešiškos jėgos Kinijos sąlygotos, bet neįveikė.
XX amžiuje Nepalas buvo karalystė. Amžių sandūroje tragiški įvykiai ją panaikino. Žmonės su nostalgija prisimena karalių. Pasakoja, jog buvo geresnė tvarka, mažiau korupcijos. Turiu banknotų su karaliaus atvaizdu. Nepaliečiai juos vertina, saugo kaip relikvijas.
Nepalo vėliava. Ji sudaryta lyg iš 2 trikampių. Jeigu ją paverstume į dešinę, pamatytume 2 smailus kalnus. Viršutiniame trikampyje yra mėnulis, jis saugo šalį. Mėlyna spalva apvesta vėliava reiškia taiką. Apatiniame trikampyje saulė.
Nepalo rašmenys mums nesuprantami. Jie tokie kaip Indijoje. Kalba taip pat kaip Indijoje. Nepale daug indų turistų, jie tarpusavyje susikalba.
Nepalo pinigas yra rupija. Smulkus pinigas. Banknotai sutrinti ir nučiupinėti. Monetos yra per smulkios, naudojamos tik šventyklose aukojimui.
Atvykome į Nepalą vėlyvą pavasarį po savaitės pasiruošimo tolimai kelionei bei nepažįstamai šaliai. Keliavome dviese su sūnumi. Katmandu aerouoste išėjus už pastato ribų, aplink supo chaosas. Užtvarai sulaiko vietinius nuo atvykusių. Arjunas, vietinės kelionių firmos vadovas, atvyko mūsų nuvežti į viešbutį. Gatvėse visiškas chaosas. Vairuoti nesugebėčiau jokio transporto. Važiuoja kas kur nori ar kur gali. Nėra sąvokos “Pagrindinė gatvė”. Iš visų pusių įsilieja mopedai, motoroleriai, motociklai, dviračiai, automobiliai. Gatvėse matėme karves, kurios panašios į šventas. Pypsėjimas, variklių gausmas, dūmai, dulkės. Tačiau tarp eismo dalyvių nepastebėjau neapykantos.
Katmandu turėjome puikų vietinį gidą. Sostinė yra didžiausias Nepalo miestas. Įdomiausi turistiniai objektai išsidėstę priešinguose miesto pakraščiuose. Nuveža mus į Pašupatinato induistų šventyklą. Karšta, saulė virš galvos, daug žmonių, dūmai. Einame Bagmati upės krantu. Ji laikoma šventa. Kitame krante liepsnoja laužai.
Viename jų, pačiame didžiausiame, valstybės premjero brolio kūnas. Prieš tai kūnas 3 kartus mirkomas šalia upėje. Tai reinkarnacijos ciklas induizmo religijoje. Vyriausias gedėtojas, kūnui sudegus, maudosi upėje. Jos vanduo net tirštas ir rudas. Kitame upės krante ruošiamos malkos, skirtos mirusiųjų kremacijai.
Budanato stupa buvo sekantis mūsų objektas. 36 metrų aukščio budizmo piligrimystės centras. Ši stupa dažnai puošia albumų ar turistinių prospektų viršelius. Buda tarsi žiūri į visas puses. Mandalos formos erdvė. Ją supa pastatai, kuriuose suvenyrų parduotuvė, vietinių meistrų dirbtuvės, kavinės. Vienoje pastarųjų pavalgėme su vaizdu į Budanato stupą.
Svajambunato stupa ant kalvos Katmandu pakraštyje. Nuo viršaus gerai matoma miesto panorama. Į ją atvykstame gatvelių labirintais. Mus pasitinka beždžionės. Jos čia zuja visur. Laiptais pasiekiame šventyklą. Aplink maldų malūnėliai. Šalia vienuolynas. Daug žmonių. Piligrimų ir turistų.
Įdomiausia vieta žemutiniame Nepale yra Baktapuras. XII amžiuje įkurtas miestas, senoji Nepalo sostinė. Miestas saugoma UNESCO. Jis yra šalia Katmandu. Čia jaučiausi patekęs į viduramžius. Šventyklos, pastatai su bokšteliais. Keistos aikštės. Bet jose smagu, norisi būti.
Įvairūs senoviniai gamybos pavyzdžiai. Rankomis gaminamas popierius. Matėme procesą kaip tai vyksta. Namo parsivežiau rankų darbo popierinį paveikslą su gražiausia man aikšte. Javus pjauna rankomis, džiovina, kulia mieste. Rankų darbo sandalai. Tai gal būtų mūsų Rumšiškių analogas. Tik Baktapure žmonės taip gyvena ten ir dirba kaip prieš šimtus metų.
Sostinėje Katmandu irgi aplankėme senovinį rajoną Durbaro aikštę. Įėjimas čia mokamas turistams. Didelis rajonas išlikęs per amžius. Suvenyrų turistams turgus aikštėje. Keletas rūmų- muziejų su paveikslais, skulptūromis juose. Namų viršutiniuose aukštuose kavinės, net ant stogo. Nuo viršaus senamiestis dar geriau matosi.
Kita mūsų kelionės dalis Nepale- trekingas. Skrendame iš vietinio susisiekimo aerouosto į Luklą. Tai vartai į Himalajus. Lėktuvas mažas. Sėdime už pilotų nugaros. Skrydis trumpas. Netrunka valandos. Luklą kai kas vadina pavojingiausiu aerouostu. Jeigu lietus, debesys,- jis būna uždarytas. Mums pavyko. Prieš tai 2 ar 3 dienas tenai niekas neskrido. Lukla yra kalnų įduboje. Todėl lėktuvas priskridęs jį būtinai turi leistis, negali apsisukti ar skristi į šoną. Pakilimo- nusileidimo takas eina aukštyn, tai stabdo besileidžiantį lėktuvą. Luklos aerouostas yra pagrindinis Kumbu regiono oro uostas.
Lukloje mus pasitinka šerpas Gopalis. Jis neaukštas, bet šypsosi, drąsina mus. Šerpas yra ir tautos pavadinimas, ir specialybė, turistų gidas aukštikalnėse. Oras nuo 0 iki 5 laipsnių šilumos. Atskridome ryte. Valgome pusryčius.
Nustebino, kad Lukloje viskas statu- aukštyn arba žemyn. Gerai, kad turime kalnų žygių batus. Čia nėra jokios ratinės transporto priemonės. Viskas transportuojama kojomis ir ant nugaros. Gopalis mus veda kalnų takais. Mūsų nešikas Kesapas mūsų 2 tašes po 9 kg paėmė ir nulėkė pirmyn. Mums lieka tik kuprinės. Jose tai ko reiks tą dieną.
Takas veda aukštyn, tai žemyn. Praeiname kalnų kaimelius. Ramūs vaikai, draugiški šunys mus pasitinka ir palydi. Daržuose auga bulvės ir kitos lietuviškos daržovės. Prasilenkiame su asiliukų karavanais. Jie neša krovinius aukštyn. Žemyn neša tuščius dujų balionus. Pavyksta asiliukus paglostyti. Sunkus jų darbas.
Prieiname Dudh Kosi upę. Lyno tiltai mus stebina. Vėliau daug tokių tiltų įveiksime. Tiltai aukštai kabo virš upės slėnio. Prieiname vieną kaimą, kur numatyti pietūs. Pailsime, ištiesiame kojas. Pavalgius truputį tingisi. Lauke lyja. Patikriname ne tik batų kokybę. Turime lietaus striukes ir lietaus kelnes. Apsirengiame jas ir į žygį.
Šios dienos tikslas Monjo kaimas kalnuose 2800 metrų aukštyje. Maždaug tokiame aukštyje nusileidome šįryt lėktuvu. Einame, lipame ir aukštis tas pats. Pasirodo mes užlipame ir nulipame.
Monjo nakvojame jaukiame viešbutėlyje. Kesapas čia seniai atėjęs laukia mūsų. Čia valgome. Pirmiausia reikia atgauti kvapą. Po to pasidėti daiktus į kambarį. Už lango šniokščia upė. Viešbutyje keletas kalnų turistų. Jų tikslai skirtingi. Bet pradžioje mūsų keliai sutampa. Nes tuo pačiu keliu eina ir tie, kurie eina į Everesto bazinę stovyklą. Į Džomolungmą irgi kopiama tuo pačiu keliu. Tik mes čia atsidūrėme pavasario gale. O vasarą niekas nekopia į aukščiausias viršūnes, nes vasarą užklumpa musonai. Didelės liūtys atslenka iš pietų, iš Indijos ir kyla aukštyn šlaitais.
Vakare kol dar šviesu einame pasivaikščioti po kaimą. Mus lydi vietinis šuo. Grožimės vaizdais, toli čia matyti. Kaimas nedidelis. Viską greitai apeiname. Gidas šuo visur šalia.
Kitą dieną kopiame link Namče Bazaro. Tai didesnė gyvenvietė, gal būt netgi miestelis. Yra lyg ir gatvelės. Čia gyvena karavanų savininkai. Prie jų namelių asiliukai, kurie neša visą svorį. Čia yra parduotuvės, kavinės. Vaizdai dar iš aukščiau, dar toliau matosi. Viešbutis čia didesnis. Kaip mieste.
Iš Monjo išėjus greitai patenkame į Sagarmathos Nacionalinį parką. Ten yra vartai ir žmonės atžymimi. Einame aukštai virš kalnų upės kabančiu Edmundo Hillary tiltu, apačioje šniokščia vanduo.
Namče Bazare pasitaikė geras oras sekančią dieną. Gidas mus veda aukščiau miestelio už šerpų muziejaus. Ten pamatome spindinčią Džomolungmos viršūnę. Taip pat Lhotcę- ketvirtą pagal aukštį pasaulio viršūnę.
Tai dar ne viskas tą dieną. Einame į Kumdžungo miestelį, jame pietaujame. Matome Edmundo Hillary įkurtą mokyklą. Vienuolyne randame ječio skalpą. Tai mitologinė sniego žmogaus būtybė. Daug kur apie jetį parašyta. Vieni tiki tuo, kiti- ne. O mes matome jo relikviją. Gali netikėti. Bet niekas neįrodė kitaip.
Kelionė į Kumdžungą lengvesnė. Takai pievose, pribarstyta akmenų. Iš jo nemažas kelias aukštyn į viešbutį “Everest view”. Jis randasi 3880 metrų aukštyje. Tai visu kilometru aukščiau nei vakar nakvojome Monjo. Čia debesuota, aukščiausių viršūnių nematome.
Čia nusileidžia malūnsparnis su turistais. Stebime kaip jie išskrenda. Skrydis tiesiai iš Katmandu ir atgal į sostinę. Tam reikia gero oro, nes kalnuose debesys slenka greitai. Ir pinigų reikia tokiam skrydžiui.
Grįžtame iš aklimatizacinio žygio “namo” į Namče Bazaro viešbutį. Nueiname į kavinę pavalgyti. Miestelis jau mums žinomas. Vakar vaikščiojome jo centru ir pakraščiais. Juose radom gražių vaizdų nuo pakilumos virš miestelio. Ten yra netgi malūnsparnio nusileidimo aikštelė.
Išaušta kitas rytas. Šiandien ilgas žygis į Tengbočės vienuolyną į 3900 metrų aukštį. Pradžioje aukštyn iš Namče Bazaro. Po to plius minus panašus aukštis kol pasiekiame mišką. Tada žemyn į upės slėnį. Prie upės kaime pietūs. Per langą priešais matome tiltą. Juo į abi puses eina turistai su šerpais, karavanai iš asiliukų. Ir naujiena- jakų karavanai. Jakai gražūs ir grakštūs gyvūnai. Neša didelius krovinius. Gidas įspėja, kad jų negalima glostyti kaip asiliukų. Jie gali būti nenuspėjami.
Po pietų einame per tiltą, sukame į šoną. Ir toliau tik į viršų. Man tai sunkiausia diena. Lipi lipi lipi. Pritrūksta oro. Sėdi atsipūsti. Ir taip daug kartų. Čia vien į viršų ir aukštis vis didesnis virš jūros lygio.
Po pietų užlipame į plato. Čia viešbutis. Įsikuriame. Bendras kambarys šurmuliuoja. Čia kūrenasi krosnelė, verda arbata. Čia valgoma. Čia yra truputį sergančių. Jiems matuoja arterinį kraujo spaudimą, kraujo prisotinimą deguonimi. Mes irgi pasitikriname. Pailsėjus prisotinimas deguonimi patenkinamas. Šerpai paaiškina, kokiam lygiui esant galima tikėtis nemokamo transportavimo žemyn.
Šalia už dviejų minučių kelio Tengbočės vienuolynas. Didelis pastatas su kiemu. Viduje meldžiamasi už neseniai mirusį lamą, kurio kūnas sarkofage. Apeiname pastatą ratu iš vidaus. Mums bebūnant čia, įvyksta vakariečių tuoktuvės. Mums įdomus reginys.
Naktis kambaryje šalta. Kambariai visur nešildomi kalnuose. Tad vakare atsigulti, o ryte atsikelti sunkoka. Ryte dangus buvo giedresnis nei vakar. Pavyko pamatyti viršūnę Ama Dablamą, po to Lhocę, o vėliau net Džomolungmą. Čia esame aukščiausiai šioje kelionėje. Todėl vaizdai kitokie, iš aukščiau, tarpekliai atrodo grėsmingesni, snieguotos viršūnės arčiau. Dar matėme Nuptcės viršūnę.
Lipame žemyn. Lengviau nei į viršų. Tempas didesnis. Pavalgėme kaimelyje kur gyvena keletas šunų. Su jais greitai susidraugavau, kad nesinorėjo išsiskirti. Beeinant atsiranda sukilimų. Tada iš karto tempas krenta, reikia pailsėti.
Šiandien planas nusileisti 2 dienų pakilimą. Pavyksta. Nors gauname lietaus, nestipraus. Bet eiti ilgu pakabinamu tiltu negali slidinėti. Spėjame išeiti iš Nacionalinio parko. Nakvynė Monjo viešbutyje , kur neseniai nakvojom. Sutinkame matytų žmonių. Jaučiamės kaip namie. Nulipome žemyn 1000 metrų per dieną aukščio.
Sekantį rytą mums jau eitas maršrutas Monjo- Lukla. Asilų karavanai. Jakų karavanų nebėra,- jie vaikšto didesniame aukštyje. Nešikai neša visokius apdirbtus medinius krovinius aukštesnius už juos. Taip pat ir metalines konstrukcijas.
Lukloje prie pat aerouosto nakvojame. Vakare pokalbiai su bendraminčiais, keliaujančiais aukštyn. Atsisveikiname su gidu ir nešiku. Jie labai draugiški ir pareigingi žmonės.
Skrydis į mums jau pažįstamą Katmandu. Vėl chaosas, šilta. Kitą dieną ėjome į turgų pirkti suvenyrų, prieskonių, marškinėlių. Vakare į kavinę. Miestą prisijaukinome. Žinome kur eiti, ko norime. Kartais užklumpa liūtis kai niekur neiname.
Dar viena kelionės dalis- Pokaroje. Tai antras pagal dydį Nepalo miestas. Jis randasi žemiau negu sostinė. Ten tropikai, visada karšta. Ten turistinis, kurortinis miestas. Ilgas didelis Pevos ežeras. Jo saloje Tal Barahi budistinė šventykla. Pilna nuomojamų valčių ir vandens dviračių. Aplankėme šventyklą. Vėliau kitame ežero krante kavinę. Po to kylant audrai sėkmingai parplaukėme.
Kitame ežero krante Pasaulio taikos stupa aukštai iškilusi ir balta lyg gulbė. Ji garsi tarptautiniu mastu. Jos statyba finansuota japonų.
Mieste, viešbutyje dominuoja indai turistai. Tai didelė, daug gyventojų turinti šalis. Iš jos galima atvykti autobusu ar automobiliu. Matėme daug mašinų indiškais numeriais. Įdomesnėse vietose minios jų turistų trukdydavo nusifotografuoti. Tai priminė pas mus turistus iš didžiosios rytų kaimynės.
Norėjom pamatyti Anapurną nuo Serangkot apžvalgos aikštelės. Važiavom tamsoje aukštai zigzagais. Deja išaušo apsiniaukęs rytas, kalnų nepamatėm. Pokara yra kaip atspirties taškas norintiems pamatyti kalnų viršūnes. Populiarus Anapurnos žiedas.
Mums bebūnant Pokaroje, lėktuvas skrido į Džomsomą kalnuose. Perkrautas lėktuvas kalnuose su 22 žmonėmis sudužo. Mes tą dieną skridome iš Pokaros į Katmandu tai žinodami. Mums pavyko.
Tokį matėme Nepalą. Originalią valstybę. Nepanašią į kitas šalis. Ten daug kas kitaip. Mums įprastų plastikinių langų ten nematėme. Ten mediniai langai ir kitokie nei yra tekę matyti. Durų užraktai senoviški, originalūs. Ten dušai kitokie. Dušo patalpoje yra kriauklė, klozetas ir pats dušas. Maudantis duše vanduo toje patalpoje ir būna kol išbėga. Taip yra ir naujuose viešbučiuose.
Nepale nėra geležinkelio. Jei paimi Nepalo žemėlapį, matai, kad iš Indijos keliose vietose prieina prie Nepalo sienos, bet jos nekerta.
Bet Nepalo žmonės geri. Mes susidūrėme su nuoširdžiais, draugiškais žmonėmis. Jie stengiasi padėti, papasakoti. Nesusidūrėme su apgaule.
Jų istorijoje yra skaudžių ir keistų įvykių. Paskutinis buvo kai amžių sandūroje buvo išžudyta karališka šeima, tai padarė šeimos narys. Jis kelis metus buvo karaliumi. po to santvarka tapo parlamentine. Mes buvome karaliaus rūmuose ekskursijoje. Ten išlikę karališki baldai, daiktai, paveikslai, nuotraukos. Ir išdžiūvęs kraujas po tų įvykių. Karalius buvo populiarus tarp žmonių ir aplinkinių šalių. Žmonės mano, kad valdo neefektyviai, yra korupcijos apraiškų.
Nepaliečiai vyksta užsidirbti į Persų įlankos šalis. Žemas pragyvenimo lygis. Žmonės iš ten parsiveža televizorius. Paminėjau tik vieną nepaliečių etninę grupę- šerpus. Nes jie svarbiausi keliaujantiems kalnuose ir alpinistams. Etninių grupių yra gerokai daugiau nei 10. Etninė įvairovė spalvinga. Tokį mes pamatėme Nepalą. Kas nori daugiau sužinoti, reikia skristi ir savo kojomis ir akimis tyrinėti šalį.