Žemiausia temperatūra 25 laipsniai būna prieš saulėtekį. Kartai lyja daugiau, kartais mažiau. Po lietaus neatvėsta. Todėl drabužių visada užtenka trumpomis rankovėmis ir šortų. Nuo lietaus gerai turėti vienkartinį lietpaltį.
Važiuoja kelios eilės motorolerių ir automobilių kaire puse. Supratimo „pagrindinis kelias „ nėra. Lenda bet kas bet kur. Automobiliai nauji- iki 5 metų amžiaus absoliuti dauguma. Vyrauja Toyota, po to Suzuki, Honda, Daihatsu firmos, bet modeliai kitokie nei Europoje.
Tačiau dėl to problemų neturėjau. Nebuvo jokių virškinimo sutrikimų. Visada prieš valgį reikia plauti rankas.
O krante jie apsikasa smėliu patys ir taip būna prie vandenyno. Vietiniai mėgsta tokias pakrantes, kur yra bangolaužiai toli nuo kranto, todėl nėra didelių bangų bei potvynio- atoslūgio efekto.
Nuo Sanuro iki čia tęsiasi įlanka. Per ją nutiesta autostrada virš vandens, joje nėra chaoso. Čia gera stebėti saulėlydžius, nes ilga pakrantė. Čia yra visa infrastruktūra išrankiausiam poilsiui.
Tada reikia greitai duoti kokį nors blizgutį ar riešutą arba saldainį. Beždžionė tada paima naują auką ir palieka seną. Mainai. Turistai delsė. Tokiu atveju gali rasti savo akinius, bet jau sulaužytus.
Čia yra koncertų ir pramogų zona. Čia vyksta pasirodymai. Mes čia stebėjome amfiteatre „Barongo“ šokį. Tai mitologinis gyvūnas, primenantis liūtą, bet gerietis. Vyksta gėrio ir blogio kova šokio forma.
Barongas laimėjo šokį- kovą, laimėjo gėris. Po pasirodymo su Barongu fotografavomės. Parke žydi lotosai. Yra Komodo varano ir kitų gyvūnų tikroviškos skulptūros. Garuda yra mitologinis paukštis ir Indonezijos herbas.
Wisnu yra induistų dievybė. Jis skrenda ant Garudos, t. y. naudoja mitinį paukštį kaip transporto priemonę. 122 metrų paminklas yra 30 metrų aukštesnis už Laisvės paminklą Niujorke. Skulptūra pastatyta ir atidengta 2018 metais. Tad mums buvo naujiena.
Čia parduotuvės, restoranai, kavinės. Gatvėje viską pardavinėja turistams. Nusipirkau iš eilinio vietinio durianą. Jis buvo labai pigus ir pats skaniausias, jį suvalgėme tiesiog ant šaligatvio. Toliau link Kutos centro priėjome vietą, kur kažkada buvo teroristinis išpuolis.
Dalis paplūdimio yra juodo smėlio pakrantė. Mums atrodo egzotiškai. Balis yra vulkaninė sala, tad ir juodas smėlis yra ugnikalnių veikimo pasekmė. Mums tai patiko.
Čia yra visko. Čiulba paukščiai, kitur jų negirdėjau. Čia važinėjau motoroleriu. Kitur bijojau. Sanure yra ilga restoranų viešbučių gatvė, turistų traukos centras. Suvenyrų parduotuvės. Pakrante galima toli vaikščioti.
Sala- uola vandenyne keliasdešimt metrų nuo kranto. Pakrantėje prašo hinduistai paaukoti keliolika tūkstančių rupijų. Tada nuveda basus per vandenį į salą. Joje induistų šventikas pašventina, už kairės ausies užkiša geltoną frangipani žiedą.
Saloje bėga šventas vanduo. Ji maža uolėta, galima pasilipti laiptais ir fotografuotis, ką ir padarome. Parbrendant vėl paduoda ranką, kad nenuklystum į gilumą. Aplink šventyklą labai graži pakrantė- uolos, iškyšuliai, šventyklėlės, žydintys krūmai.
Dėl raižytos pakrantės lengva matyti ir įamžinti.
Aktyvūs tamsoje. Naktį skleidžia garsus. Jie žmonių neliečia, slepiasi. Vakare laukdavome jų garsų ir pasirodymų. Gekonai skleisdavo keistą, bet ryškų garsą „ge-ko“. Tada pajusdavome, kad gyvename džiunglėse. Gatvės Ubude siauros, kai kuriomis nepravažiuoja net mažas automobilis.
Per miestą teka upė, ji išgraužusi gilų kanjoną. Eidavome aukštyn- žemyn ir dar staigūs posūkiai. Ypač tamsoje įspūdinga. Tik reikia žiūrėti po kojomis. Nes siauri šaligatviai, arba jų nėra. Jeigu yra- siauri, kad telpa tik vienas žmogus. Gatve važiuoja mašinos.
Šaligatviuose yra duobių, matėme turistę įkišusią koją į tokią pėdos dydžio duobę šaligatvyje ir apsivertusią. Ubude pasinaudojome masažo paslaugomis. Ilgas švelnus masažas atvirame ore, atitverta tik medžiagomis, po to žiedlapių vonia.
Ubudo pakraštyje prasideda beždžionių miškas. Susimoki už įėjimą. Beždžionių dabar yra tūkstantis. Tai makakos. Įeinant reikia viską turėti pasislėpus, kas blizga, vilioja beždžiones.
Neturėti akių kontakto su beždžione. Jos iš turistų pavagia saldainius, akinius, kitus blizgučius. Iš mūsų kompanijos atėmė saldainį, kurį pamatė kuprinė kišenėlėje, o mes nematėme. Fotografavau, kai jos nežiūri į mane.
Svarbu neatkreipti jų dėmesio. Jos ateina į Ubudą, eina gatve ir šaligatviu, karstosi sienomis ir stogais. Darbuotojai jas gąsdina ir parveja į mišką. Miške yra 2 induistų šventyklos. Ten galioja jų elgesio principai. Yra vietos, į kurias turistams negalima.
Prie vienos šventyklos miške yra laikinos kapinės. Tai yra, kad žmones palaidoja. Kai jų susikaupia pakankamai, jie iškasami ir organizuojamas grupinis kremavimas. Nes tai yra brangu. O tradicijos čia – deginimas.
Ubude yra daug įvairiausių kavinių, restoranų. Itin išrankiam skoniui. Ubude mačiau baltaodžių žmonių, kurie panašu lėtai čia gyvena seniai. Jie lėti, niekur neskuba, oda balta , bet patamsėjusi, jie apsirengę taip, kad sunku apibūdinti.
Juk čia visada šilta. Prie Ubudo yra ryžių terasos. Pirmą karą pamačiau šiuos javus, jų varpas. Ten žalia žalia, žaliau negu Lietuvoje ir Anglijoje. Matosi toli, nes dideli aukščio skirtumai. Terasose yra kanalų- vandens paskirstymo sistema. Ryžių augintojai priklauso kooperatyvams, kurie reguliuoja vandens tekėjimą. Čia irgi kultinė turistinė vieta. Kadangi teritorija didelė, vietos visiems užtenka. Vaizdų irgi.
Pasirodo, čia vertinami baltaodžiai, jie atneša laimę. Mes su šortais ir kuprinėmis nebuvome panašūs į vestuvių svečius. Iš vestuvių važiuojame tolyn. Pamatome vėl kažkokią šventę. Vietinis vairuotojas pareiškė, jog čia vyksta „dantų šventė“.
Tokios nebuvome girdėję. Merginoms, kurioms dar neprasidėję mėnesinės, yra nudilinami 4 iltiniai dantys. Tai yra sena gili tradicija. Mums atrodė lyg vestuvės, bet tai jau kita šventė. Nesiruošėme savo dantų duoti kam nors dilinti.
Paprašo pinigų- duodu. Pasižiūriu nuotraukose visur tas pats diedukas, jis profesionalas, jis tik vaidina , kad dirba, gyvena iš turistų. Kainos čia mažos, tad visai nepikta dėl to.
Pilna žmonių viršuje ir apačioje, yra stovėjimo aikštelės. Visi fotografuojasi, vieni kitiems trukdo arba užstoja. Kiti maudosi upėje. Yra padarytas iš medinių vytelių pintas kaip paukščių lizdas. Jame atsisėda dviese krioklio fone, atrodo kaip išsiritę paukščiukai.
Maldininkai brenda per baseinus, jų ilgos eilės, eina iki kranų. Jų daug. Prie kiekvieno turi prieiti, apsiprausti. Čia galima vaikščioti, fotografuoti. Gaila, kad tarp maldininkų labai daug turistų, kurie išbando šventumą, nes jiems tai egzotika.
Toliau yra sausumoje dalis šventyklos, kur negalima įeiti turistams. Čia ant vartų yra aiškūs saulės- religiniai ženklai- svastikos. Iš induistų juos pasivogė fašistai.
Didžiulis tolerantiškumas. Mus užklupo čia lietus, perlijome, sušalome. Važiavome pavalgyti. Užsukome į musulmonų kavinę, gavau čia duriano sulčių, kas atrodė neįmanoma. Po to važiavome dar aukščiau, iš kur matosi 2 arba 3 ežerai.
Šis ugnikalnis išsiveržė ir sunaikino daug šventyklų, žuvo daug žmonių 1917 metais. Dabar lavos laukai užima didelius plotus, dalis jų apaugę žole, krūmais, medžiais. Nes kur buvo daug pelenų, labai derlingos žemės.
Tame pačiame slėnyje važiuojame prie ežero . Vietinis plukdo su kateriu per ežerą į Trunyano kaimą ir kapines. Jos ypatingos tuo, kad žmonės kaime, kurie to nori, yra laidojami virš žemės. Yra lentelių stogas, po jais guli apie 10 ar daugiau numirusių. Per tarpus aiškiai matosi žmonės.
Kai atsiranda naujas numiręs, seniausiai čia gulinti nušluojamas į krūvą šalia. Čia daug žmonių kaulų ir visokių rankinukų, dantų šepetukų ir kitų higienos- buitinių reikmenų. Jokio kvapo ar smarvės.
Čia auga didžiulis milžiniškas medis- „medis, kuris sugeria kvapą“. Netoliese už keliasdešimt metrų kaukolių krūva eilėmis, jų nenušluoja, su jomis siūlo fotografuotis vietinis gidas. Fotografuojuosi.
Į kapines galima tiktai atplaukti. Nes labai statūs ežero šlaitai ir sausumos kelio nėra. Nuplukdo mus į Trunyano kaimą. Jame didesnę dalį užima šventyklos. Žmonių nedaug. Jie gyvena iš žuvų fermų ežere šalia kaimo.
Šventykloje yra ypatinga retenybė, bet jos nerodo. Šunys, gaidžiai. Didžiulis šiukšlynas netoliese atsirado po masinių vestuvių kaime. Čia labai sunku atvažiuoti keliu, todėl šiukšlių niekas neišveža. Gaidžiai ten kapstosi.
Dar aplankėme kitoje ežero pusėje karštus baseinus. Vulkaninis regionas tiekia šiltą vandenį turistams ir vietiniams. Pasimaudėme, pasišildėme. Visas šis regionas yra labai seno ikiistorinio kraterio dugnas.
Išsiveržimas arba sprogimas buvo prieš daugybę metų. Ežeras, ugnikalnis, miestai ir gyvenvietės yra milžiniško kraterio dugnas.
Tai Sekumpul kriokliai. Jų daug, krenta ir kairiau ir dešiniau. Arčiau ir toliau. Verta buvo važiuoti ar eiti. Suprantame, jog radome tokią vietą, kurią dar ne visi turistai rado. Suskaičiuoti krioklius sunku. Vaizdas nuostabus. Virš paliktos mašinos aikštelėje kybo duriano vaisiai, man skaniausi Balyje.
Šilta. Aplink mieste nedaug įdomumo. Yra kavinės, parduotuvės turistams, atrakcionai. Viešbutyje yra baseinas ir visi reikalingi priedai. Braidome po vandenyną čia pat, plaukiojame baseine.
Dėl jo kai kur kelias šiaurėje eina pačia pakrante, kitur eina tarp kalnų ir labai raižytas. Agungo pavadinimą turi ir turistams skirtų parduotuvių tinklas. Šiaurėje yra mažas Amedo uostas, rytuose didesnis Padangbai uostas. Iš jų plaukia laivai į Gili salas (Travangaan, Meno, Air), Lomboką.
Įpratome Balyje frangipani žiedus kišti už ausies. Jie gali būti balti ir rausvi. Žiedų paprastai būna prikritę po krūmu. Vandens telkinių gėlė yra lotosas. Žiedai dieną vengia saulės- būna susiskleidę, saulei dingus- išsiskleidžia.
