Prie Juodosios jūros – Keliautojo užrašai

Juodoji jūra, aukšti kalnai, rožės ( raudonos), dideli viešbučiai. Tokie dalykai būna vienoje šalyje- Bulgarijoje. Toks stereotipas.

Nauji Bulgarijai būdingi dalykai: lavandų laukai- jų daug, matėme važiuodami pakelėje. Šioje šalyje dar yra žiguliukų, senų važiuojančių rusiškų sunkvežimių. Daug vaisių yra kaip ir kitose pietinėse Europos valstybėse vasarą. Daug mačiau saulėgrąžų laukų.

Rašo ir skaito bulgarai kirilica. Rusiškai supranta ir mielai priima rusišką bendravimą. Bulgarai galva linksi, kai neigia, o sakydami „taip“, krato galvą į šonus. Bet dėl to nepatogumų neturėjau, pavyko susikalbėti žodžiais. Bulgarai vienuoliai Kirilas ir Metodijus graikų abėcėlės pagrindu sukūrė bulgarišką abėcėlę- kirilicą.

Bulgarai 5 šimtmečius buvo okupuoti osmanų. Tačiau mečečių mažai Bulgarijoje. Bendra miestų architektūra primena soc. realizmą, pilka, be įkvėpimo. Turkų priespaudą nusimetė bulgarai XIX amžiaus antroje pusėje.

Legendinis Bulgarijoje yra Jogailos sūnus Vladislovas III Varnietis. Jis valdė Lenkiją ir Vengriją. Žuvo 1444 metais kovose su turkais Varnos lauke. Mūšio lauke jam pastatytas mauzoliejus. Varnoje didžiulis prospektas vadinamas Vladislovo Varniečio.

Varnoje gyveno mūsų patriarchas J. Basanavičius.

I tūkstantmečio viduryje vyko didysis tautų kraustymasis. Volgos regiono slavai atsikėlė į Balkanų pusiasalį. Kiti tiurkai atsikraustė vėliau, susimaišė su slavais. Susiformavo bulgarų tauta.

Tikslas buvo pasišildyti, pasimaudyti ir pamatyti. Juk Lietuvoje nebuvo žiemos, pavasaris ilgas ir vėsus, vasara nelabai vasariška.

Juodosios jūros pakrantėje Bulgarijoje buvo šilta, +26 oro temperatūra, +23 jūros. Idealios sąlygos. Lietus protarpiais po pietų buvo trumpalaikis iki pusvalandžio trukmės.

Auksinės kopos, žinomas praeityje kurortas. Panašu, kad praeityje sustojęs. Apie 100 viešbučių mažame plote. Daugybė turistų iš rytų slavų kraštų, mažiau kalbančių vokiškai. Pastarieji labai jauni.

Begalė pinigų keityklų, picerijų, parduotuvių ir kioskų. Masė žmonių juda chaotiškai pagrindinėmis gatvėmis. Triukšmas, alasas. Viešbučio kambarys buvo į gatvės pusę, tai triukšmas ir muzika padėjo užmigti.

Viešbutyje sąlygos normalios, buvo baseinas. Valgydavau dažnai lauke balkonėlyje. Kavinių begalės. Kavinėje su gyva muzika patikome ir savininkui, ir dainininkei. Linksma šokanti publika pritraukia daugiau poilsiaujančių ir populiarina.

Vakarais čia šilta. Todėl žmonių daugėja iki vidurnakčio. Blyksi Eifelio bokšto kopija, sukasi apžvalgos ratas. Krantas vien iš smėlio. Nėra jūros ežių ir kitų problemų vandenyje.

Drąsiai maudžiausi anksti ryte ir saulei nusileidus. Vakarais triukšmas ir muzika susimaišydavo iš skirtingų šaltinių. Sakyčiau, jog Basanavičiaus gatvė Palangoje čia padvigubinta ar patrigubinta

Maistas ir gėrimai pigesni nei Lietuvoje, pasirinkimas didelis. Vietinis vynas labai geras. Alus kaip kitose pietų šalyse prastesnis. Mineralinio vandens yra gero.

Varna. Trečias pagal dydį Bulgarijos miestas. Tiesia pėsčiųjų gatves. Archeologai kasinėja.

Yra 2 romėnų pirčių kompleksai, kurie mokami. Bet jie iš lauko matomi ir fotografuojami. Dievo Motinos katedra svarbiausia Varnoje. Miestas antikos laikais vadinosi Odesos. Neseniai yra rastas aukso dirbinių lobis. Jis seniausias pasaulyje, o rastas Varnos ežero šiauriniame krante.

Nuo katedros neskubant pėsčiomis pasiekėme pajūrio parką. Jis kilometrus tęsiasi į šiaurę tarp miesto ir paplūdimio. Parke yra karinis muziejus. Daug eksponatų lauke, seni kariniai laivai ir jų pabūklai.

Čia užtikome Juodosios jūros maketą. Jame matyti jūros forma, gylis. Šiaurinė Juodosios jūros dalis yra sekli, tame tarpe ir Varnos priekrantės.

Kitą dieną aplankėme Pobiti kamni. Slančevo vietovėje, 15 km nuo Varnos didelė teritorija nusėta keistų stačių akmenų. Jie stovi smėlyje be kieto pagrindo. Yra su širdies formos ertme, yra su didesne, kurią nenutukę gali įveikti.

Pastąrąją pralindau vienu ypu, po to Bulgarijoje valgiau be jokios graužaties. Vieną didžiausių akmenų, falo formos, muziejaus darbuotojas vadina „gandru“, nes neša vaikus. Vaikščioti smagu, tiesiog basomis po šiltą smėlį.

Važiavom į šiaurę, į Kaliakros iškyšulį. Siauras žemės ruožas išsikišęs į Juodąją jūrą. Jį paskutinį užėmė turkai. 40 gražių mergelių susirišę kasas nušoko į jūrą. Geriau žūti, nei pasiduoti okupantams.

Tvirtovė iškyšulyje sena ir apgriuvusi. Pačiame gale virš jūros – mikroskopinė cerkvė. Aplink ją karstėmės ant uolų , gaudydami gražius vaizdus.

Baisu pažiūrėti žemyn. Link žemyno išsirikiavę eilės vėjo jėgainių. Čia vėjuota visada. Kaliakra išvertus reiškia „grožis“. Uolos čia gražios.

Kitas objektas buvo Balčiko botanikos sodas. Jame daug kaktusų. Jo teritorija palaipsniui leidžiasi link jūros. Teka upė, krenta kriokliu. Pakrantėje Rumunijos karalienės Marijos Reginos rūmai.

Jie keisti, nepanašūs į jokius kitus. Ji priklausė sektai, kuri norėjo suvienyti krikščionis ir musulmonus. Rūmai turi šių religijų simbolių. Tarpukariu Balčikas priklausė Rumunijai.

Mus labiausiai sudomino Balčiko vynai. Čia augina figas, daro iš jų vyną. Duoda paragauti. Patiko užsisakėme. Dar labiau patiko, nusipirkome namo parvežti.

Išmaišėme Varnos apylinkes. Laikas važiuoti tolyn. Asparuhovo tiltu pervažiuojame kanalą, jungiantį Varnos ežerą su Juodąja jūra. Čia pramoninė miesto dalis. Pasiekėme Nesebarą.

Miestas- muziejus, saugomas UNESCO. Įkurtas prieš mūsų erą, pusiasalyje, kuris pylimu jungia su žemynu. Nesebaras pradžioje buvo trakų miestas, toliau buvo graikų, vėliau romėnų, po to priklausė Bizantijai.

Gyvenami namai Nesebare, Plovdive yra dviaukščiai. Pirmas aukštas akmeninis, antras – medinis, truputį platesnis už pirmą aukštą. Nesebaro senamiestis mažas 350m pločio ir 850 m ilgio. Aplink jūra, pasiklysti neįmanoma.

Vidurys miesto aukščiau iškilęs. Apie 40 bažnyčių, akmeninės gatvelės. Pusiasalio pradžioje yra tvirtovė, kuri gynė nuo atėjūnų. Ant siauro pylimo stovi vėjo malūnas. Jis laikomas Nesebaro miesto simboliu.

Iš Nesebaro autostrada važiuojame į Plovdivą. Šis miestas mane nustebino. Jis yra išskirtinis ir vertas dėmesio. Plovdivas laikomas seniausiu nuolat gyvenamu Europos miestu. Jis ir Varna nori tapti 2019 metų Europos kultūros sostine. Miestas įsikūręs ant septynių kalvų. Prieš mūsų erą vadintas Filipopoliu. Per miestą teka Maricos upė. Plovdivą apėjome pėsčiomis.

Filipopolio forumo matosi dalis. Virš jos pastatytas pokario pastatas. Čia buvo romėnų laikų miesto centras: parduotuvės, bankas, biblioteka. Šalia yra Odeonas. Tai romėnų miesto dalis, neseniai atkasta.

Jame buvo teatras, muzikos koncertai. Dabar tai Plovdivo Centrinė aikštė. Iš jos pro miesto valdžios pastatą eina pėsčiųjų gatvė, vadinama Knyaz Aleksandr I vardu. Parduotuvės, kavinės.

Ėjome iki romėnų stadiono. Jo dalis eksponuojama gražiai, galima vaikščioti, sėdėti. Stadiono erdvėje skamba muzika. Šalia išlikusi Džumaya mečetė su saulės laikrodžiu.

Į dešinę Plovdivo senamiestis ant kalvos. Smagu čia vaikščioti. Pataikėme savaitgalį. Vestuvės, krikštynos ir kitos šventės. Mačiau pravoslavų cerkvėje krikštijamą vaiką.

Mačiau vestuves, jaunoji su kedais (gražiais, baltais). Muziejaus kiemelyje folkloro ansamblis darė fotosesiją, papozavo ir man.

Siauros gatvės kalvotame reljefe. Tikras malonumas vaikščioti, vaizdai keičiasi, autentiški bulgarų namai. Kol pasiekiau kalvos viršūnę- Nebeto kalvą su senovinės tvirtovės liekanomis, akmenimis.

Ant jų patogu laipioti ir fotografuotis. Nuo Nebeto kalvos matosi į visas puses kitos kalvos ir dabartinis miestas. Pakeliui mačiau amfiteatrą- senovinį teatrą. Po senamiesčiu tuneliu eina magistralinė gatvė, kuria švilpia mašinos.

Sofija. Valstybės sostinė. Virš milijono gyventojų. Tačiau miesto centras pastatytas pokaryje. Administraciniai pastatai galima sakyti nauji. Miestas nemiega ir naktį. Teko tuo įsitikinti.

Per viešbučio langą sklido triukšmas rėkaujančių žmonių. Važinėjo daug taksi ir kitų automobilių. Alkoholio parduotuvės ir kioskai dirba per naktį. Daug visokių užeigų. Vaikščiojau Sofijoje sutemus, vėlai vakare ir dieną. Pavojaus nejutau. Bet bruzdėjimas didelis.

Nuo geležinkelio ir autobusų stočių tęsiasi Marijos Luizos magistralė. Sankryžoje su Slivnica gatve yra didelis žiedas su 4 liūtų skulptūromis. Praeina tramvajaus bėgiai. Apačioje važiuoja metro.

Liūtai ant tilto įspūdingi. Tačiau upė apačioje visai nedidelė. Liūtų teritorijoje yra archeologinių kasinėjimų ekspozicija. Bulgarijos piniginis vienetas yra levas- „liūtas“.

Einant tolyn į pietus pasiekėme mečetę. Šalia yra mineralinio vandens šaltinis, jis bėga iš krano. Pastate yra maudyklės.

Kitoje gatvės pusėje sinagoga ir katalikų katedra. 3 skirtingų religijų maldos namai vienoje vietoje.

Einu tolyn. Neužilg Bulgarijos valstybinių institucijų pastatai. Jų apsuptyje Šv. Petkos cerkvė. Ji yra įleista į žemę. Atkasta, todėl gerai matoma. Pasirodo specialiai taip pastatyta, nes turkų okupacijos metu reikėjo slėpti maldos namus nuo okupantų. Cerkvė pastatyta antikinių griuvėsių vietoje.

Dabar atkastas Serdikos senovinis kompleksas, dalinai eksponuojamas. Jis įrodo, jog Sofija yra vienas seniausių Europos miestų. Čia pat yra metro stotis.

Kitoje magistralės pusėje didingas šv. Sofijos paminklas. Ji išaugino meilę, viltį ir tikėjimą.

Šalia monumentalus pokarinis pastatas, kuriame Bugarijos prezidentūra. Keičiasi garbės sargyba. Fotografuojamės jos fone. Stebime sargybos pasikeitimą Ruošimąsi pasikeitimui matome iš vidinio pastato kiemo per stiklą.

Kieme stovi šv. Jurgio rotonda išlikusi iš IV amžiaus. Tai seniausias Bulgarijos sostinės pastatas. Keista kaip išliko per komunistinio režimo valdymą. Viduje likę X amžiaus freskų. Turkų laikais ji buvo paversta mečete.

Šalia archeologijos muziejus ir fontanas, keičiantis vandens srovių formą. Gaila, kad neskamba muzika. Dieną nufotografavau vaivorykštę fontane, o vakare mačiau spalvų žaismą. Muziejus yra buvusi mečetė.

Ėjome rytų kryptimi. Gerai, kad pagrindiniai objektai Sofijoje pėsčiomis pasiekiami. Pakeliui tuščias nykus skveras. Pasirodo čia buvo G. Dimitrovo mauzoliejus. Pastatytas per kelias dienas. Kai Bulgarija nusimetė komunistų jungą, griovė mauzoliejų. 3 kartus sprogdino, nepavyko. Ketvirtas sprogdinimas su buldozeriais įveikė. Mumiją pasiėmė giminės. Stabo atsikratė.

Aleksandro Nevskio katedra yra tolėliau, aukštesnėje miesto vietoje. Aplink didžiausia miesto aikštė. Todėl katedra gerai matosi, lengva fotografuoti. Mums būnant vyko didžiulė vietinė šventė su policija, raiteliais, daug žmonių. Į katedrą patekome.

Nuo šv. Sofijos paminklo eina Vitošos bulvaras, tolumoje matosi Vitošos kalnai, pasibaigus miestui. Ten yra 10 viršūnių siekiančių 2 km aukštį. Sofijos gyventojai mėgsta ten leisti laisvalaikį.

Leave a Reply Cancel reply