Ten, kur teka gražuolė Gauja

Gauja laikoma gražiausia Latvijos upe. Ji viena didžiausių šalies upių. Yra mėgstama baidarininkų. Gaujos krantuose yra daug smiltainio uolų, kurios dekoratyviai atrodo, spalvotos. Kadangi akmuo minkštas, yra daug išgraužtų olų. Prie Gaujos kūrėsi miestai, statėsi pilys viduramžiais ir vėliau. Kai kurie per nedidelį atstumą, kaip Cėsis. Kai pažvelgi plačiau, keliolika kilometrų nuo upės, tai visokių istorinių, kultūrinių objektų begalės. 

Auksinis Gaujos slėnio žiedas yra Sigulda ir Cėsis. Sigulda ir anksčiau buvo turistinis ir reprezentacinis miestas. Veždavo ten turistus, veždavo ten kolūkiečius grožybių paspoksoti.
                                 

Siguldą patogu pasiekti greitkeliu nuo Rygos. Tiesa to kelio danga neatnaujinama ir nelabai lygi. Bet vis tiek asfaltas. Latvijoje yra daug vietų, kur asfaltas tampa žvyru, net kelio ženklas toks yra.
                                   

Kaip minėjau, Livonijos Ordino magistras rezidavo Vendene nuo 1239 iki 1561 metų. Iš čia buvo vadovaujama Šiaurės Latvijos ir Pietų Estijos užkariavimui. Tik 1577 metais pilis nukentėjo nuo Ivano Rūsčiojo kariuomenės. Senoji pilis buvo centras. Apie jį XV – XVI amžiuje formavosi miestas.
                               

Įeiname į pilių teritoriją. Bilietas į abi pilis kainuoja 3 latus, į vieną- 2 LVL. Visi turistai gauna žibintą su degančia jame žvake. Pirmiausia teritorijoje pamatai pilies maketą, o patvoryje mėtosi Lenino biustas. Ši vieta vadinama pilies sodu.
                              

              
 Čia kartais būna pastatoma estrada ir vyksta koncertai milijonų vertės pilies fone. Toliau matosi senosios pilies romantiškas panoraminis vaizdas. Pagrindinis yra vakarinis Cėsio senosios pilies bokštas.
                               

 Vakarinis bokštas yra „vinis“. Jis geriausiai išlikęs. Turistai su žibintais lipa spiraliniais laiptais į bokšto viršų, Jis uždengtas stogu ir net pastoge galima visur vaikščioti.
                                

Nes kuo aukščiau užsilipi, tuo toliau matai. Matosi mieste šv. Jono bažnyčia, pilies parkas, kiti bokštai. Pilyje niekas nereguliuoja turistų, tad jie gali eiti visur, kur gali įeiti. Gerai matosi pietinis pilies bokštas, jo požemyje buvo viduramžiais kalėjimas.
                               

Per Livonijos karą pilis nukentėjo, o po Šiaurės karo buvo apleista. XVIII amžiuje apleistą pilį įsigijo grafas K. fon Ziversas. Pastatė naują pilį, kurioje gyveno.
                               

 Dabar Cėsio alaus darykla gamina grafo Ziverso alų gražiuose graviruotuose stiklo 0,4 l buteliuose. Pirkau ir gėriau.

Abi pilys : senoji ir naujoji sudaro kompleksą. Dabar tai turistų traukos centras.
                                

 Anksčiau, kai buvo kovojama už nepriklausomybę, čia buvo šalies valdymo institucija, armijos štabas. O 1988.10.22 naujojoje pilyje pirmą kartą Latvijoje buvo iškelta Latvijos vėliava.
                               

Beje Livonijos kronikoje rašoma, jog 1279 metais Cėsio dalinys išjojo padėti Rygai pirmą kartą raudonai- baltai- raudona vėliava. Cėsyje gimė Latvijos vėliava. O Cėsis buvo Livonijos sostinė.
                             

Vakarinis bokštas aukštyn- žemyn apeitas. Atrodome kaip nykštukai su žibintais. Populiaru su jais fotografuotis.
                                        

Naujoji pilis. Tai fotoparoda, meno paroda, atstatyti autentiški grafo K. fon Ziverso interjerai ir baldai. Pavyzdžiui kavos kambarys dryžuotas.
                               

Vainikuoja ekskursiją žygis į patį viršų- Lademachero bokštą. Čia plazda Latvijos valstybinė vėliava, primenanti Sąjūdžio laikus.
                                

 Vaizdai nuo čia fantastiniai. Į senąją pilį, į parką, mesto erdves. Visur galima fotografuoti.
                                 

Už senosios pilies iš karto yra pilies parkas. Jame Riešutų kalnas, apsuptas griovio.
                                    

Toliau vandens telkinys su salomis. Aplamai šis parkas labai raižyto reljefo, apaugęs dideliais medžiais. Iš viršaus jis keistai atrodo.

Šalia Cėsio alaus darykla. Vyksta meno fiesta. Yra lietuvių menininkų, ten dalyvaujančių, mačiau jų automobilius daryklos teritorijoje.
                     
                                 
Tačiau pasitenkinau pamatęs iš tolo didžiulius „balvonus“ iš žinomų filmų. Jie buvo „užsikorę“ ant daryklos sienų.
                               

Už gatvės yra Gegužės parkas. Didelis. Su dideliu vandens telkiniu, paminklu, gėlėmis. Jame plaukioja juodų gulbių šeima su gulbiukais.
                         

 
Per šį parką išeinu į Vienybės aikštė, joje Pergalės paminklas. Šį paminklą rodo internetinė kamera, pasižiūriu, koks Cėsyje oras per ją. Į Vienybės aikštę sueina 6 gatvės. Tikra viduramžių sankryža. Man čia gražiausias vaizdas į Raunos vartus. Jie buvo pagrindiniai Cėsio gynybinės sienos vartai.
                                

 Nuo čia iki Rožių aikštės Cėsio senamiesčio širdis. Mažos parduotuvės, kavinės. Namai įspūdingi, turi savo pavadinimus. Tai Rotušė, Prekybininkų namas, Harmonijos namas.
                                

 Pastarąjį ilgai stebėjau, valgydamas Rožių aikštėje kepsnį.
 Kepsnys įmantrus ir skanus. Vaizdai aplink nenusileidžia maistui.
                                

 Rožių aikštėje yra turistų ir vietinių susitikimų, poilsio ir kavos gėrimo vieta. Vaikams yra čia fontanas, per kurį nesusižeidžiant galima basomis vaikščioti.
                               

Gražieji namai yra Rygos gatvėje. Pavalgęs ir pailsėjęs Rožių aikštėje traukiu tolyn. Rygos gatve pasiekiu Livu aikštę. Jos viduryje fontanas. Jis pastatytas, kur buvo Vendeno miesto šulinys. Šalia ėjo miesto siena, čia prie šulinio buvo Rygos vartai miesto sienoje.
                               

Livu aikštėje stovi Princesių namas. Jis priklausė grafui Ziversui. O vadinosi taip, nes gyveno čia grafo sesuo ar seserys, o jos juk princesės.

Senamiesčio danguje aukščiausiai iškyla šv. Jono bažnyčios bokštas. Bažnyčia 1284 metais pašventinta. Šalia jos yra senuko su žibintu skulptūra. Reikia patrinti ranka žibintą ir jis parodys kelią. Atvažiuokite ir pabandykite patrinti. Aš jau tryniau.
                               

Cėsį apžiūrėjom, važiuojam toliau. Jei palei Gaują pasroviui, yra Lygatnė. 

 

Lygatnė. Tai miestas Gaujos nacionaliniame parke. Jame daug unikalių dalykų. Pirmiausiai tai automobilių keltas per Gaują. Nuvažiavau pažiūrėti, bet nesikėliau.
                                          

Man pasirodė upė toje vietoje gana siaura. Keltas buvo įrengtas popieriaus fabriko darbininkams. Pakeliui į keltą stovi labai gražus fachverkinis namas.
                                

Miestas garsus savo medine architektūra. Popieriaus fabriko darbininkams pastatyti mediniai namai, išlikę iki šiol. Jų yra daug. Viename vieno aukšto name daug įėjimų ir daug butų. Bet aš kaime mediniame name ilgai gyvenęs to nelaikau stebuklu.
                                

Nors man Lygatnėje įspūdingiausias Lustūzis. Tai smiltainio uola miestelio centre, Lygatnės upės krante. Lustūzis dominuoja miesto centro panoramoje. Ant jo lengva užlipti laiptais. Nuo viršaus matyti visas miesto centras.
                               

 Žemiau uoloje yra vyno rūsys, kur parduodamas uogų vynas. Lustūzyje žmonės išskaptavę sandėliukus, kur laiko daržoves tamsiai ir vėsiai. Vaikščiojau po sandėliukus uoloje, atrodė keistai. Apačioje čiurlena upė. Mieste daug turistų.
                               

 Yra turizmo informacijos centras, kitas už miesto turistinių takų pradžioje. Tų olų Lygatnėje yra daug. Turint laisvo laiko galima pažiūrėti Rygos kalno ir Anfabriko olas.

Didžiausi yra Remdenkalno rūsiai. Lustūzis pavadinimas kilęs nuo žodžio „lustigs“- linksmas. Gal „linksmuolis“ ar „linksmutis“?
                             

Už miesto netoli Gaujos yra didelė stovėjimo aikštelė, informacijos centras. Čia prasideda pėsčiųjų takai į mokslo ir poilsio parką. Aš čia pasivaikštau Gaujos pakrante nemokamai.
                                

 Apžiūriu Gūdu uolas ir Jumpravos uolas. Smiltainio atodangos spalvingos, gerai matosi virš upės. Yra pažintinis takas su žvėrimis.
                               

 Kitas didesnis už Cėsį Vidžemėje miestas yra Valmiera. Tiesioginis kelias yra vingiuotas, juo neina greitai važiuoti. Trukdo geležinkelio pervažos ir miškovežiai. Geriau Cėsyje pervažiuoti Gaują, pasiekti Stalbę ir sukti dešinėn.

Valmiera yra didžiausias Vidžemės miestas. Atstovauja šiaurinei Vidžemei. Miesto teises gavusi 1323 metais Valmiera augo dešiniame Gaujos krante. Upė vingiuota ir labai graži. Bet klastinga. Nes miesto centre mačiau medžių kamienus atplaukusius ir nusėdusius.
                                
 Yra iš dokumentų nustatyta, jog Valmiera buvo senųjų latgalių Talavijos valstybės žemėse. 1214 metais užėmė kryžiuočiai. XIV amžiuje Valmiera pateko į Hanzos sąjungą. Nes buvo prie upės Gaujos.
                                

Valmieros pilis pastatyta XIII amžiuje. Sugriauta per Šiaurės karą. Bet Valmiera ypatingai saugo savo senovę. Pilies griuvėsiai konservuoti, prižiūrimi. Čia visad tvarkinga, kieme yra muziejus.

 Ant stataus Gaujos kranto yra Valterio kalnelis, ant jo medinis paviljonas. Visada čia užsuku, puikūs vaizdai į upę ir pilį. Muziejus išsidėstęs net 8 pastatuose pilies teritorijoje. Dabar čia vyksta remonto darbai, muziejus veikia.
                               

Šv. Simono bažnyčia statyta 1283 metais yra Valmieros pasididžiavimas. Bokšte apžvalginė aikštelė. Prie jos patogu pasilikti automobilį. Valmieros miesto centre dominuoja plačios erdvės.
                                

 Pagrindinis yra parduotuvių komplekso pastatas. Netoli informacijos centras. Iš centro atsišakoja Cėsio gatvė, vedanti per Gaują. Šį tiltą tik pernai kapitališkai suremontavo. Įspūdingi šviestuvai.
                                         

 Nuo tilto gražūs vaizdai į upę ir miestą. Ties Cėsio gatvės pradžia viduramžiais ėjo miesto gynybinė siena. O ties Rygos gatve buvo Rygos vartai. Šaligatvyje čia atkasti miesto sienos fragmentai, uždengti stiklu, ant jo galima vaikščioti. Šalia ant sienos nupieštas senovinis vartų vaizdas. Taip geriau supratau kaip atrodė viduramžių Valmiera. Dabar remontuojama viena centrinių miesto gatvių yra uždaryta, tad apvažiuojant galima pasiklysti.

 Važiuojant į šiaurę yra Burtniekų ežeras. Pietinė jo pakrantė pritaikyta poilsiui, asfaltuoti privažiavimai. Matyšiuose yra graži liuteronų bažnyčia. Virš jos durų yra Švedijos karaliaus Karlo XI monograma. Bažnyčia Šv. Matiso.
                             

  Dar šiauriau  Mazsalaca. Kuo garsus šis Latvijos miestas. Viena nuomonė yra, jog šiame mieste yra šiauriausias Latvijos dvaras ( latviškai- pils ). Kita nuomonė, jog garsi meteoritu. 2009 metais visur rašė, jog Mazsalacoje nukrito meteoritas. Vėliau paaiškėjo, jog čia buvo Tele2 kompanijos reklaminis triukas. Dar yra nuomonė, jog miestas prie labai gražios Latvijoje Salacos upės. Ji populiari tarp vandens turistų. Salacos pakrantėje yra daug uolų ir olų. Čia daug smiltainio. Mazsalaca tuo labai garsėja.
                               

Miesto pakraštyje yra dideli Valtenbergo rūmai. Jie tikrai aukšti, 4 aukštų, masyvūs. Juose įsikūrusi mokykla. Aplink didelis mokyklos parkas. Parką ir rūmus nuo miesto skiria siaurasis geležinkelis. Virš jo buvo pastatytas tiltas per jį, aš irgi pervažiavau. O bėgių nebėra, geležinkelis nereikalingas ir išardytas.
                                

Rūmus ir Mazsalacos miestą jungia ilga, virš 1 km alėja. Dideli medžiai prie pat važiuojamosios dalies, o siaura. Prasilenkiant reikia trauktis į dešinę. Už mokyklos parko tęsiasi Skankalnio parkas. Čia palei Salacos upę gražūs panoraminiai vaizdai, iškilę smiltainiai, išgraužtos olos. Pats miestas kalvotas. Didesnė dalis dešiniame Salacos krante. Turi kelias bažnyčias, paminklų, miesto valdžios pastatą. Bet daugiausia parduotuvių. Jų po kelias netoli viena kitos, bet pirkėjų visoms užtenka.
                               

  Toliau važiuoju į rytus asfaltu, kuris virsta žvyru. Atvykstu į Rūjieną. Tai šiauriausias Latvijos miestas. Pro jį teka upė Rūja. Miesto centre paminklas kritusiems už Latvijos laisvę. Vadinasi “Talavijo trimitininkas”. Pavadinimas keistas. Užtat paminklas gražus ir pačiame centre.
                                

Netoliese skveras, kuriame ratu sustatyti dideli akmenys. Tarp jų pritaisytos lentos ir gali sėdėti daug žmonių. Vietinio jaunimo mėgstama vieta.
                                

Šalia ilgas parkas su skulptūromis. Miestas garsus savo paminklais. Parke stovi tarpukariu statytas paminklas “Sėjėjas”. Čia parkas tęsiasi buvusiuose senuose kapuose – Ternėjo.
                                

Už miesto mokyklos stovi paminklas “Madonna Orans”.  Miesto centrinės gatvės senoviškos, namai senoviški.  Miesto valdžios pastatas tarpukario laikų, gražiai suremontuotas.
                                

   Senoviški namai yra ne tik gyvenamieji, bet ir pramoniniai. Miestas Latvijoje garsėja pieno produktais.
                                

Nuo Rūjienos 30 kilometrų į šiaurę yra šiauriausias Latvijos taškas. Paradoksas tas, jog taškas prie kelio, o kelias neasfaltuotas. Jis asfaltuotas iš Estijos pusės, nors jiems čia nėra svarbi vieta. Važiuoju į rytus , kol pasiekiu Ėrgemę.

Ėrgemė- miestelis šiaurinėje Latvijoje, netoli Estijos sienos. Labiausiai jis žinomas dėl Ordino pilies, kuri pastatyta XIV amžiuje. Turėjo stačiakampį planą ir 2 bokštus.
                               

Tebeturi, nes didingi griuvėsiai tebestovi, apžėlę aukšta žole. Pats mačiau. Vienas bokštas kampinis, kitas priešingoje sienoje, jos viduryje. Ėrgemės pilis labai svarbi istorijoje.
                                

Nes Ėrgemės mūšyje 1560 metais Livonijos kariuomenė pralošė rusams. Tai jau buvo Livonijos pabaiga. 1919 metais Estijos kariuomenė prie Ėrgemės sumušė sovietinę latvių kariuomenę. Dabar sudėtinga po pilį vaikščioti dėl aukštų dilgėlių ir kitų žolių.
                               

O už pilies pievoje auga daug žemuogių, uogos labai didelės. Valgiau- labai skanu. Kitoje pusėje tarp kampinio bokšto ir vandens telkinio auga dideli maumedžiai.
                               

Už kelių šimtų metrų nuo pilies tiesia linija yra kirchės griuvėsiai. Jie prikaustė mano dėmesį. 

   Nuo pilies geras asfaltuotas kelias veda į pasienį. Atvažiuoju į Valką.
                                 

Strenčiai gana jaunas miestas Latvijoje. Atsirado jis XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus geležinkelio liniją. 1895 metais suteiktos miesto teisės. Strenčiai yra prie kelių magistralių.
                                

 Praeina plentas Ryga- Tartu, geležinkelis tuo pačiu maršrutu. Teka upė Gauja. Gražiausia Latvijoje. Strenčiai yra sielininkų sostinė. Jie Gaujos upe plukdydavo sielius. Dabar jų darbą atlieka miškovežiai, kurių daug dūzgia pro Strenčius.
                                

 Miestą garsina ir Respublikinė Psichiatrijos ligoninė. Jos pastatai statyti 1903- 1907 metais parke. Ligoninės kompleksas restauruotas, traukia pravažiuojančių akį. Jis matosi nuo Valkos- Valmieros plento. Vaikščiojau po kompleksą, džiaugiausi gražia žaluma ir pastatų žavingumu. Vandens tiekimo bokštas stilingas ir gražus.
                                 

 Ligoninė be tvorų. Kas kur nori, ten eina. Liuteronų bažnyčia Strenčiuose gana nauja, statyta prieš šimtą metų, o bokštas užkeltas tarpukariu. Dar vienas svarbus objektas mieste- tiltas per Gaują. Jis siaurokas, o svarbiausia važiuojamoji dalis dengta 3 skirtingomis medžiagomis. Lyg būtų iš galų sudurstyta.
                               

    Šalia Strenčių jaukus Jėrcėnų miestelis. Jame tvarkingas parkas, auga didžiulės liepos.
                               

    Magistralinis kelias veda į pietvakarius. Kelias geras, bet kai kur remontuoj- šiurkština dangą. Dulkės, akmenukai, apribojimai. Vis tiek atvykstu į Straupę. 

                                           

Lielstraupės arba Straupės pilis turi savo žavesio. Pirmą kartą paminėta 1206 metais, o 1263 metais pastatyta. Straupė nuo 1260 metų buvo Idumėjos žemės centras. Mane romantiškai nuteikdavo, važiuojant pro šalį, pamatytas Straupės pilies bokštas.
                                

 Medinis pilies varpo bokštas yra vienintelis Vidžemėje, pastatytas 1744 metais. Paskutinį kartą sustojau, pamatęs tokį gražų bokštą. Pilies komplekse yra bažnyčia ir moterų vienuolynas. Viduramžiais aplink buvo įtvirtintas Hanzos miestas, kuris išnyko per Lenkų- Švedų karą.
                               

Dabar pilyje yra narkologinė gydymo įstaiga. Bet tai man nesutrukdė vaikščioti po teritoriją, fotografuoti, grožėtis. Tai labai romantiška vieta. O pastatai keistai sulipdyti į vieną kompleksą. Ir visur pavyko apeiti be įstaigos pacientų įsikišimo. Pastatai skirtingų stilių ir spalvų bei faktūrų sudaro tokį nepakartojamą kompleksą.
                                

 Į vakarus nuo Straupės yra Limbažiai. Tai gražus senas miestas prie 2 ežerų. Gražios ir Limbažių apylinkės. Į pietus nuo miesto yra Igatės pilis.
                         

Igatės neorenesansinė pilis arba rūmai. Jie yra prie Limbažių – Rygos plento. Man tuo plentu labai patinka važiuoti Latvijoje. Kelias yra aukštumoje. Gražūs vaizdai į visas puses.
                                

 Ir pilys arba jų griuvėsiai. Labai gražu važiuoti čia vasarą vėlai vakare temstant. Virš pievų formuojasi rūkas. Jis balzganas atrodo lyg debesys iš lėktuvo. Prie šio plento yra Igatės pilis.
                                

1880 metais statyta pilis gal ir nėra žymiausia Latvijoje. Tačiau vaizdas priverčia aiktelėti. Pilis atsispindi šalia esančiame tvenkinyje. Pilis restauruota. Kitoje plento pusėje naujai pastatyta bažnyčia irgi atsispindi vandenyje. Įėjus pro Igatės vartus su užrašu, pamatome vandens malūną- smuklę.
                                

 Pačioje pilyje yra ekspozicija, vyksta teminės šventės. O šiaip antras- trečias aukštai yra viešbutis. Čia vyksta dideli pokyliai.Kadangi į pokylį nepakvietė, nors fotografuoti nedraudė, vykstu toliau į pietus. To paties kelio dešinėje yra Byrinių pilies vartai. 

Byrinių pilis priklausė švedų armijos karininkui. Pastatyta XVIII amžiaus gale. Turi įspūdingus vartus. Nuo rūmų žemyn į ežerą yra puikus vaizdas. Vietovė čia labai raižyta, kalvota. Didelis landšaftinis parkas. Pilis prie Rygos- Limbažių plento. 

    Palieku Byrinius. Vykstu į pietus, kad įveikti Vidžemės ratą. Kirtus magistralinį plentą, atvykstu į Malpilį.
                               

Malpilis. Čia buvo viduramžių pilis, vėliau visai sugriauta. Dabar jos nebėra. Malpilio rūmai statyti XVIII amžiaus antroje pusėje. Po gaisro atstatyti neoklasicizmo stiliumi.
                                

 Rūmuose yra viešbutis. Aplink teritorija sutvarkyta. Žalia, gražu. Parkas didelis. Yra vandens telkinys. Medžiai dideli ir stori. Yra dar laukiantis savo atgimimo pastatas parke.
                                

Kitoje rūmų pusėje yra ūkiniai pastatai. Pilis nuo miestelio atskirta siena. Malpilis priklausė Taubės šeimai. Iš Malpilio važiuoju į pietus ir greitai privažiuoju Suntažius.
                               

Suntažiai. Neogotikinių formų pilis atsirado XIX amžiaus viduryje. Prieš tai pilis statyta XVIII amžiaus gale. Aplink parkas. Už jo teka upė.
                                

 Prie pilies yra pristatytas naujas pastatas. Visame komplekse yra mokykla.Bokštai yra abiejuose pilies galuose.
                                

 Netoliese Suntažių miestelyje akis užkliūva už liuteronų bažnyčios bokšto. Bažnyčia įspūdinga. O bokšte 1,5 tonos varpas sunkiausias tarp visų Latvijos miestelių bažnyčių.