Dažnai turtingiausia šalimi laikoma ta, kurios pavadinimas sutampa su sostinės pavadinimu. Taip, Jūs teisingai manote, kad tai Liuksemburgas. Man tai buvo reta proga aplankyti valstybę Europoje, kurioje nesu buvęs. Viršelio nuotraukoje matyti Liuksemburgo Didžiojo Kunigaikščio rūmai. Juos irgi galima aplankyti tam tikromis valandomis kitoje rūmų pusėje pradedant nuo vartų.
Liuksemburgas spalvotas, linksmas. Žmonės linksmi ir atsipalaidavę. Nemačiau jokio konflikto, negirdėjau piktų žodžių. Spalvoti tramvajai ir autobusai. Žmonės spalvotai apsirengę. Tai pakelia nuotaiką, nuteikia teigiamai.
Visas viešas transportas nemokamas. Gatvėse ir aikštėse daugybė kavinių ir restoranų. Po skėčiais čia ateina šeimomis ar su draugais žmonės. Pavalgyti ar paragauti šampano arba balto vyno. Beje vynuogės Liuksemburge auga. Iš jų gaminamas baltas vynas.
Liuksemburge populiarūs dviračiai. Ir mieste, ir plente. Vairuotojai dviratininkus laiko lygiaverčiais kelyje. Yra ir paspirtukų. Bet dviračių daugiau. Čia populiaru netgi įlipti į autobusą ar tramvajų su paspirtuku ar dviračiu. Autobusai čia ilgi dažnai,- su “armonika”. Tramvajai dar ilgesni,- su keliom “armonikom”.
Iš vaikystės man Liuksemburgas asocijavosi su pasakiška kunigaikštyste. Žinojau apie dvibokštę smailais bokštais bažnyčią, apie kažkokį ilgą tiltą.
Atvykus į šalį, pasitvirtino tie keli žinomi štrichai. Lūkesčius viršijo kelis kartus kasdienybė čionai. Bažnyčių su aukštais smailais bokštais čia yra kelios. Tiltų čia yra daug. Nes miestas išsidėstęs 2 lygiais arba aukštais.
Yra aukštutinis ir žemutinis Liuksemburgas. Vaikštai viršuje ir žiūri žemyn. Daug žmonių taip daro. Tokių stebėjimo vietų daug. Yra suoliukai, galima patogiai sėdėti. Daug tokių vietų sostinėje. Nusiperki ką nors pavalgyti ir atsigerti. Ateini prie viršutinio miesto krašto pasirenki suoliuką. Užkandi , matydamas vaizdą už milijoną. Nes žemutiniame mieste yra muziejai, bažnyčios, rūmai, kavinės, koncertų vietos. Yra nemokami liftai iš žemutinio miesto į aukštutinį ir atgal. Nežinau kito miesto, kur norint pamatyti panoraminių vaizdų, nereikia niekur lipti į viršų.
Liuksemburgo sostinėje daug muziejų. Jie modernūs, interaktyvūs. Dalis jų nemokami. Mačiau garsių paveikslų. Dar įdomiau pateikiami žinomi paveikslai ant 3 salės sienų. Jei ten jūra, ji juda, bangos dreifuoja. Jei ten žmonės, jie juda tarsi gyvi. Yra Liuksemburgo kortelė, skirta muziejams. 1-ai ar 2-ms ar 3-ms dienoms. Nusipirkau trims. Gavau lankstinuką su nemokamų muziejų informacija, sąrašu. Per 3 dienas už tą kortelę daugiau apžiūrėjau muziejų negu buvo lankstinuke. Pasiteisino kortelė, kuri buvo virtuali.
Įdomiausi muziejai man buvo šie: Vauban Vila, Liuksemburgo miesto muziejus, Nacionalinis muziejus. Kazematai,- dar vienas ypatingas muziejus. Uolose iškirstos ertmės, daug susisiekiančių patalpų. Skirta gynybai, kariškiams XVIII amžiuje. Šonuose per langų ertmes matosi žemutinis miestas upės slėnyje. Virš kazemato gatvė, važiuoja mašinos.
Vakarais šeimomis ar draugų būreliai eina į restoranus. Liuksemburge jų labai daug. Žmonės eina į žinomą ar nusižiūrėtą restoraną. Todėl vakare daug staliukų rezervuota. Turistai renkasi iš to kas liko. Valgiau restorane lauke. Įstaigos pavadinime buvo “Paryžius”. Mėgstamiausias patiekalas midijos buvo skanios. užsigerta buvo baltu liuksemburgietišku vynu. Patiko. Vietinis vynas restorane žymiai brangesnis nei parduotuvėje.
Liuksemburgas yra vienas iš 3 ES sostinių. Kitos dvi- Briuselis ir Strasbūras. ES miestelis yra prie pagrindinės tramvajaus linijos. Pastatai stikliniai. Į vidų nėjau, nes Briuselyje iššniukštinėjau. Čia randasi ES Teisingumo Teismas ir Europos Investavimo Bankas. Čia Roberto Šumano bulvaras. Konrado Adenauerio pastate yra Generalinis ES Sekretoriatas. Abi pavardės yra garsių Europos pokario politikų.
Liuksemburge gyvenau beveik savaitę. Kasdien buvo ką nors naujo pamatyti. Viešbutis šalia geležinkelio stoties. Prie pat buvo 2 kavinės, tad ryte eidavau į jas. Viešbutis buvo “iš tų gerų laikų”, kai vakarinė laisvoji Europos dalis klestėjo. Foje vitražiniai langai. Išorės durys pačios atsidaro. Ant staliuko atsirasdavo brangios ar retos arbatos pakelis ir kavos . Koridorius ir laiptinė buvo lyg muziejus to laimingo pokario. Viešbučio priėmime dirbo gerokai pagyvenęs žmogus. Man atrodė jis kaip vizitinė kortelė. Tokie būna senuose filmuose. Apsigyvenant neklausė nei vardo nei pavardės. Kiekvieną rytą išeinant paklausdavo vieną vis kitokį klausimą. Dėl to jaučiausi lyg namuose.